Šventai aš tavim tikėjau, Aš buvau tikėjimo kvailė. Bet dabar, kai praregėjau, Pamačiau, kad tu esi kalė. Tu, tu, tu man melavai Netikra, nenuoširdi buvai Tu, tu, tu man melavai Tu veidmainiavai Išjunk šypseną dirbtinę, Juk širdis tavoji iš akmens! Neslėpk veido po akiniais, Jie kvailumo tavo nepridengs! Tu, tu, tu man melavai Netikra, nenuoširdi buvai Tu, tu, tu man melavai Tu veidmainiavai O dabar tu saldi kaip fėja Ir blizgučiai tau tikri draugai. Sakyk, ar esi girdėjus: Tuščias daiktas skamba gerai? Tu, tu, tu man melavai Netikra, nenuoširdi buvai Tu, tu, tu man melavai Tu veidmainiavai Taip gyvenimas išmokė Netikėti viskuo, ką matau. Niekad nebebūsi draugė, Išdavystės neatleisiu tau! Tu, tu, tu man melavai Netikra, nenuoširdi buvai Tu, tu, tu man melavai Tu veidmainiavai Tu, tu, tu man melavai Tu veidmainiavai Tu veidmainiavai Tu veidmainiavai Tu veidmainiavai Tu veidmainiavai