Kai ëeliai ilgëja, tapdami juodesniais už naktá, Naikinatys jëgos boktai Ikyla iki dangaus, Ir vëjø sûkuriuose nenumaldomai Garsëja senieji užkeikimai. A pažadintas ritualø Ikylu i užmarties, A keliu auktyn Savo tamsias galias. Mano vardas leipsnoja Ikaltas akmenyje, Kai tamsiøkø ratas meta Jëgos spindulá. tai nakties fone Debesys formuoja mano ženklà. O, gailesèio vergai, Stebëkis blogio vizijà! Gërio sodai bus palaistyti Neapykantos lietumi!